bridkus

×bridkùs, -i (brus. бpыдкi, l. brzydki) adj. (4) šlykštus, verčiantis vemti: Man tas valgymas bridkùs Rm. Tokia bridkì kirmėlė, nė pažiūrėt negaliu Pn.

bridkù n.: Bridkù žiūrėt, kaip jis valgo Ėr. brìdkiai adv.: Tep brìdkiai valgo, negali nė žiūrėt Gs.

2. Rk negražus, bjaurus: Jis man ir pasižiūrėt bridkùs Prn.

bridkù n.: Apšepęs, juodas visas, bridkù pasižiūrėt An. ║ darganotas, subjuręs: Tai bridkùs oras Lp.

3. piktas, nedoras: Bridkùs tas jų šuva Alv.